2011 m. sausio 27 d., ketvirtadienis

Tau - mano "Valentinui"

            Džiaugiuosi, kad bent viena diena metuose mus paskatina prisiminti už ką mes mylime šalia mūsų esančius žmones.
            Mylėkime! Skleiskime meilę. Galbūt taip sumažės vietos blogiui.
          
                       Meilei

Kai suprasi, jog laukiu prie beržo liemens,
Tu priskynęs alyvų ateik…
Mūsų meilėj nelemta sudegt:
Ji privalo  liepsnoti ilgai…
Tik tuomet, jei pajusi, kad ankšta širdy:
Pasiilgęs manęs tu ateik
Į tą ramią užuovėją liepų žalių,
Kurioje mūsų meilę radai…
Jei atėjęs nerasi manęs sutemoj:
Nenustebk, kad tavęs nesulaukiau
Pasiilgus vakario vėjelio gaivos…
Aš išbėgau į meilės palaukę…
Ten, kur vasarą plaukia rugiai,
Ten, kur žiemą pusnynai suplaukia…
Tu ateiki tenai ir ieškoki manęs, 
Jei nebusiu su vėju išplaukus…

Kai už lango šalta

               Tikiu, kad dauguma žmonių, kaip ir aš  mėgsta vasarą, gėrisi rudens spalvomis, megaujasi po žiemos atėjusiu pavasariu, bundančia gamta. Liūdna, kad mes esame priversti išgyventi žiemą. Suprantu, kad ir žiema turi savų malonumų, liūdna, kad jų tiek mažai.
                Galvodama apie tai parašiau eilėraštį. Nepasiduokime šaltai žiemai, neleiskime jai atimti iš mūsų šidržių šilumos.

Tenai už lango
Tenai už lango siaučianti pūga.
Negailestingai snaigėm talžomas berželis...
Ir kas pavasario ir vasaros dienas atmins,
Kai viskas taip beprotiškai vis mainos?
Dar vakar saulė šildė dobilus laukuos...
Dar vakar lengvas brizas pamariu klajojo...
Išpūtęs pienės sklendžiančius pūkus,
It mažas vaikas jis linksmai šeliojo...
Ne brizas šiandien! - Gelianti pūga.
Ne pienės pūką - snaigę kulversčiais ji neša!
Už lango šaltis ten ir stingdanti jėga!
O čia - širdy - liepsnoja meilės laužas...
Čia židinio ugnis sušildo žvarbią žiemą...
Neleidžia vasaros ištrint iš atminties...
Čia eglių žiburėliai mirksi ir vilioja
It snaiges žiemą sėt gerumą artimiems.