Semkit, gerkit, neškit....

Lai teka vanduo iš Jėzaus šaltinio!
Semkite vandenis, neškite indus!
Paimkit Gyvybę, gyvenkit Gyvenimą!
Jis čia - mūsų Žemė, vandens mūsų versmės.
Paimkit Gyvenimą, neškit į žmones!
Pasėkite sėklą ir vandeniu laistykit
Gyvenkit Gyvenimą, Gyvybę sugerkit ,
Tekėkit lyg upės ir neškit Naujieną
Jei širdį apraizgė apgaulės voratinklis,
Jei meilę į rūsį įkišo "gyvenimas",
Jei vandenį užkrėtė pyktis it dumblas,
Sugrįžk pas Mane čia - prie Gyvo Šaltinio
Priimkit Gyvenimą, neškite Dvasią!
Sakykit beskęstančiam - "mesk savo šiaudą"!
Paduokite ranką, nutieskite tiltą...
Aš - jūsų Gyvybė, Aš - jūsų Gyvenimas!
Išeikit į kelią ir ką besutiksit, sakykit -
Štai Viešpaties Meilė, Gyvenimas, Tikslas!
Mylėkit kaip Aš pamilau šitą Žemę!
Maitinkit Gyvenimu, Amžina duona!

Draugo pėdsakas

Šalia manęs paliktas ryškus pėdsakas.
Kažkas žingsniuoja koja kojon su manim, tikiu.
Kai man taip gera, jog dainuoju, šoku -
Mes sukam dviese šokio piruetus.
Ir kai keliauti šitoj žemėj pavargstu,
Kai akmenėlis pakelėj pavirsta rieduliu,
Parankę siūlo, tarsi mylimasis. Sutinku...
Ir darosi taip paprasta ir lengva - aš einu.

Kuomet gyvenime it laibirintais klaidžioju,
Kai kelias baigasi akligatviu juodu
Tamsa, jog nosį kišt ir dieną ten baugu,
Jis pirmas žengia žingsnį - it šviestuvas
Ir darosi gyvenime šviesu, jauku...
Kuomet problemos praraja prasiveria,
Kai iš po kojų slysta sausuma,
Kai grįstos gatvės virsta pelkės liūnu,
Jis duoda man sparnus - ir aš skrendu:
It vėjo genama plunksnelė - aš skrendu...

O kas? Jei vienądien tas pėdsakas pradingtų,
Tada kai man labiausiai reiks draugų...
Ir kas, jei tąsyk žvelgdama šalia nepamatysiu,
Jo, einančio šalia tvirtu žingsniu?
Žinau, Jis nepalieka, niekad nepaliktų!
Kas Juo tikėjo - nuolat bus kartu.
Ir kai gyvenimas pakiš man puokštę dilgėlių
Ant rankų neš mane Jis link Namų. Tikiu!

Ir kaip tada bežvelgtų abejonė,
Jai mano skausmas džiaugsno neatneš:
Štai liko pėdsakas nuėjusio gyvenimo -
Kas verkė, juokėsi, kas gimdė likimus -
Į kelio dulkes, į gyvenimo verpetus
Įsirėžė Jo žingsnis, na o aš - skrendu,
Nes Jis man davė Laisvę ir Sparnus!

Sapnas....

Būdamas tokios būklės, kai neaišku ar miegi ar dar ne, aš patekau į kambarį. Nesimatė jokių skiriamųjų bruožų, išskyrus vieną sieną, kuri buvo nusėta mažų stalčiukų, skirtų kartotekinėms kortelėms. Tai buvo tokie stalčiukai, kaip bibliotekose, kuriuose abėcėlės tvarka sudėtos kortelės, aprašančios knygą, pagal autorių, pavadinimą ar temą.

Bet ant šitų kartotekinių stalčiukų, kurie užėmė visą sieną nuo grindų iki lubų, ir iš kairės į dešinę, kiek tik užmato akis, buvo visiškai kitos antraštės.

Kuomet aš priėjau prie sienos su archyvu, stalčiuko, pirmiausia, patekusio į mano akiratį, antraštė buvo „Žmones, kurie man nepatiko“. Atidariau jį ir pradėjau peržiūrinėti korteles, ir nedelsdamas užtrenkiau, su siaubu suvokęs, kad visi vardai, parašyti ten, buvo man pažįstami. Ir tada, be jokių žodžių, aš supratau, kur esu.

Tas beveidis kambarys su mažais kartotekiniais stalčiukais buvo mano gyvenimo objektyvių faktų katalogas. Kiekvienas mano gyvenimo veiksmas, kiekvienas akimirksnis, svarbus ir bereikšmis, buvo užrašytas su tokiomis smulkmenomis, kokių aš buvau nepajėgus prisiminti.

Nuo susidomėjimo ir smalsumo, sumišusio su siaubu, aš pabūgau, kada ėmiau atsitiktinai atidarinėti stalčiukus ir peržiūrinėti jų turinį.

Kai kurie man kėlė džiaugsmą ir malonius prisiminimus, kiti tokios stiprios gėdaus jausmą, kad atsisukdavau pažvelgti ar niekas manęs nestebi.

Stalčiukas „Draugai“ buvo šalia stalčiaus „Draugai, kuriuos išdaviau“.

Antraščių buvo įvairios – ir kasdieniai, ir neypač įprasti dalykai:

 „Knygos, kurias skaičiau“;

„Melas, kurį ištariau“;

„Paguoda, kurią suteikiau“;

„Juokeliai, iš kurių juokiausi“.

Kai kurios antraštės kėlė juoką savo kasdienybe - „Žodžiai, kuriuos išrėkiau ant brolių ir seserų“. Iš kai kurių antraščių pasijuokti nepavyko – „Veiksmai, padaryti pyktyje“, „Tai, ką aš burbėjau tėvams“. Aš nesilioviau stebėtis turiniu. Kartais buvo kur kas daugiau kortelių, nei aš tikėjausi. Kartais mažiau, nei aš vyliausi.

Aš buvau abstulbintas tokios mano gyvenimo apimties. Ar įmanoma, kad per mano 17 metų, aš turėjau tiek laiko, kad būtų parašyta visi tie tūkstančiai, o gal ir milijonai kortelių? Bet, kiekviena kortelė tai patvirtindavo: kiekviena surašyta mano braižu, po kiekviena kortele stovėjo mano parašas.

Kuomet ištraukiau stalčių „Dainos, kurių aš klausiausi“, aš supratau, kad stalčiukas vis ilgėjo, kad sutalpintų visas korteles. Kortelės buvo sudėtos labai talpiai, ir visgi, po dviejų – trijų metrų , aš taip ir nepamačiau stalčiaus pabaigos. Aš jį uždariau. Susigėdęs, ne kiekiu muzikos, kurią klausiau, kiek dėl klausymui sugaišto laiko, kurį fiksavo archyvas.

Kuomet priėjau prie stalčiaus „Gašlios mintys“, mano kūnas pašiurpo. Ištraukiau stalčių porą centimetrų, nenorėjau tikrinti jo ilgio, išėmiau kortelę... Pakraupau nuo kortelės turinio. Man pasidarė bloga dėl to, kad toks momentas buvo įamžintas. Jaučiausi pažemintas ir piktas. Galvoje sukosi viena mintis: „Niekas, jokiu būdu, niekada negali pamatyti šių kortelių! Niekas neturi pamatyti šio kambario! Aš privalau jas sunaikinti!“

Apimtas įsiučio, ištraukiau stalčių. Jau buvo nesvarbu, kokio jis dydžio, privalėjau jį ištuštinti, sudeginti korteles.

Bet paėmęs stalčių, purtydamas, daužydamas jį į grindis, aš negalėjau iškratyti nė vienos kortelės. Nusivylęs pagriebiau kortelę, tačiau, kuomet mėginau ją perplėšti, ji buvo tvirta ir plienas.

Susigraudinęs ir visiškai bejėgis, įstačiau stalčių į vietą. Parimęs kakta į sieną, aš gailiai, bejėgiškai atsidusau.

Tą akimirką aš pamačiau stalčių, antrašte – „Žmones, su kuriais pasidalinau Gerąja Naujiena (Evangelija)“. Stalčiaus rankenėlė išsiskyrė savo spindesiu, ji buvo naujesnė, jos beveik niekas nelietė... Patraukiau rankenėlę, ir mažas stalčiukas, neilgesnis nei 7 centimetrai, įkrito man tiesiai į rankas. Galėjau ten gulėjusias korteles suskaičiuoti ant vienos rankos prištų. Gerklę užspaudė ašarų kamuolys. Pravirkau. Kukčiojau taip giliai, kad net įsiskaudėjo pilve, mane visą kratė. Kritau ant kelių ir verkiau. Verkiau iš gėdos, iš neįtikėtino gėdos jausmo už viską. Stalčių eilės sukosi mano akyse, kurias temdė ašaros.

Niekas, niekada neturi sužinoti apie šitą kambarį. Aš privalau jį užrakinti spyna ir paslėpti raktą.

Aš apžvelgiau kambarį pro ašaras, tada pamačiau: į kambarį įėjo Jis! Ne! Prašau, tik ne Jis! Bet kas, kas tik nori – tik ne Jis!

Bejėgis žvelgiau, kaip Jis ėmė atidarinėti stalčius ir skaityti korteles. Negalėjau ištverti Jo reakcijos į tai, ką Jis perskaitydavo. Vogčiom pažvelgęs į Jo veidą, aš pamačiau tokį skausmą, kad mano žmogiška širdis vos ne plyšo. Rodėsi, Jis ima pačias blogiausias korteles. Kam Jam jas visas skaityti?

Gasliausiai Jis pasisuko ir pažvelgė į mane iš kito kambario galo. Jis žvelgė į mane su apgailestavimu. Bet tas gailestis manęs neerzino. Mano galva nusviro, rankomis užsidengiau veidą, vėl pravirkau. Jis priėjo ir Savo ranka mane apkabino.

Jis tiek daug galėjo man pasakyti, bet... Nesakė nieko. Jis tiesiog pravirko kartu su manimi.

Jis atsistojo ir vėl priėjo prie sienos su kartoteka.

Pradėjęs nuo kambario krašto, Jis ištraukė stalčių ir ėmė pasirašinėti korteles – Savo vardu, virš manojo – kiekvieną kortelę, vieną po kitos.

„Ne!“ – sušukau aš, mečiausi prie Jo. Neradau kitų žodžių, išskyrus „ne, ne!“ – bandžiau išplėšti iš Jo rankų kortelę. Jo vardas neturi būti įrašytas šiose kortelėse, bet Jo Vardas ten buvo – įrašas raudonos spalvos, toks ryškus, toks gyvas. Jėzaus Vardas dengė mano vardą. Įrašas padarytas Krauju.

Jis švelniai paėmė iš manęs kortelę, nusišypsojo ir ėmėsi tęsti pradėtą darbą – pasirašinėti korteles.

Manau niekada nesuvoksiu, kaip Jis tai padarė taip greit, tačiau man pasirodė, kad tiesiog sekantį akimirksnį išgirdau Jį uždarant paskutinįjį stalčių.

Jis priėjo prie manęs. Padėjo savo Ranką man ant peties ir tarė: „Baigta“.

Atsistojau, Jis mane išvedė iš kambario.

Ant kambario durų spyna nekabėjo. Tačiau buvo kortelės, kurios dar turės būti surašytos...

P.S. Tai ne mano sapnas, tačiau, jo simbolis mane sukrėtė, todėl dalinuosi su Jumis, mielieji skaitytojai. 

Rita

"Taip"

Tą dieną saulė švietė dar skaisčiau.
Danguj plazdeno lengvas debesėlis.
Širdies regėjimu aš tądien pamačiau:
Dangus - jo akys tokios šiltos, giedros...

Nors frezijų nemėgau niekada,
Tą dieną jos ryškiau žydėjo,
Kai tu ištiesęs ranką į mane,
Gyvenimą nuostabų dovanot žadėjei...

Ištartas "taip" suskambo širdyje
Tarsi daina! Ją vėjas vis kartoja,
Jau daugel metų skamba mumyse
Šeimos harmoniją, daina be vėjų...

PASIMELSKIME: Tėve mūsų, kuris esie danguje...

Tėve mūsų, kuris esie danguje...
Staiga nutilau sunerimus:
Kaip dažnai sakom viena, tačiau veiksmuose,
Esam Tėvo dangaus išsigynę...

... šventas vardas teesie, tebūnie karalystė...
Žodžiai skamba, o mintys - ratu:
Su kalte susipynus malda toliau skamba,
O aš vis gilyn nugrimztu.

...valia tebūnie, kaip danguj, taip ir žemėj...
Ir pabūgau sakyti toliau:
O kas jei valia Jo bus kitokia nei mano?
Kas, jei Danguj bus kitaip?   Supratau...

Supratau, kad žmogus aš - bevertis, mažytis
Ir tik Dievo malonė pakėlė iš dulkių mane.
Aš be Jėzaus esu tiktai dulkė purvyne,
Kurį daugelis mūsų palaikėm prasme...

... bet gelbėk mus nuo pikto... sužibo viltis:
Tėvas myli ir laukia sugrįžtant.
Nesvarbu, kur nuklystų Jo vaiko keliai,
Tėvo Meilė išliks neišblėsus...

Rutinos dulkėmis užžertas kelias....

Rutinos dulkės pusnimis užžėrė,
Pramintą kelią, Viešpaties pėdas...
Praėjo metai, likę kalendoriai,
Kažkur palėpėje nugrūdo tas tiesas...
Tiesas, kurios į šviesą eiti kėlė.
Tiesas, kuriom tikėjome šventai.
Takai Namolio sąmanom užžėlė:
Šmėžuoja tik siūlelis atminties...
It mėnesienos ruožas liko Saulė,
Kuri kadaise Meile šildė mus...
Apsiblausė per laiką draugo žvilgsnis.
                                                           Jis per rutinos pelkę brenda nebylus...
                                                           Užpustė pūgos Dievo Meilės ugnį!
                                                           Ir užrakino Dvasią devyniom spynom...
                                                           Širdis vienatvėje įkalinta vaitoja,
                                                           Bevaisiais žingsniais blaškosi tamsoj...

                                                           Kaip vėl įžiebti Meilės ugnį?
                                                           Kaip vėl praminti Kelią į namus?
                                                           Kaip vartus atrakinti Dvasiai?
                                                           Ir kaip pro dulkes vėl įžvelgt Žingsnius?..

                                                           Sugrįžk atgal, prie trykštančio šaltinio.
                                                           Iš Jo tau teka Viešpaties jėga:
                                                           Ten Jėzaus Kryžius, Jo aukos altorius,
                                                           Ten liejasi Dvasia, Paguoda ir Taika.
                                                           Sugrįžk ir semk rieškučiomis gyvybę!
                                                           Iš dulkių išsikask puodynes ir vazas...
                                                           Išgerk Jo Meilę, visą alei dugno!
                                                           Namai čia pat, ir laukia tik tavęs...

Dievas mane skatino rašyti šį eilėraštį, kaip laišką tam, kuris pasigenda to gero jausmo, kad eini paskui Jį. Tam, kuris jaučia tarsi ėjimas sustojo, ar dar blogiau - abejoja Jo Keliu... Mylėkite Viešpatį. Sugrįžkit pas Jį. Jis stovi prie jūsų širdies durų ir beldžia - kasdien...

Gyvenimas susivedė į tylą...

Tyloj į žemę krito Meilės lašas.
Tyloj želmuo prasimušė viršun...
Tyloj prieš saulę savo vaisių krovė,
Tyla nuskynė vaisius nuo šakų.
Tylos palaiminta ranka sukrovė
Ten, į saugyklą, pergalės vaisius,
Tegul tyla apsaugos derlių, tarė
Išeidamas anapilin žmogus...
Čia, žemėje, kur krito Meilės lašas,
Kur į paviršių kalėsi želmuo,
Čia, kur kasdien jį šildė saulė,
                                                      Ir kur sunokęs vaisius likosi tylus,
                                                      Tyla neištarė nė žodžio Žemei.
                                                      Tyla - ji liko saulei nebyli...
                                                      Tyla nepadėkojo Dievo Meilei.
                                                      Išeinančiojo žingsnį lydi vien tyla...

Šiame eilėraštyje skamba kvietimas dėkingumo maldai. Maldai, kuri prisimena gerus Dievo darbus mūsų gyvenime. Netylėkime, nes Tądien suprasime, koks grėsmingas buvo tylėjimas...

Atviras laiškas uždaram klausytojui

Neverta įlindus į kiautą galvot,
Kad aplinkui gyvenimas jau nebeverda,
Kad sustojo tekejusi upė namo,
Kad Viešpats pamiršo savus,
Tuos, kurie Juo pasitikėjo...
Jis ateina pas tuos, kurie laukia ramybėj,
Žemėn grįžtančio su angelais,
Jo žingsnius girdi tie, kurie trokšta,
Gerti syvus iš Meilės versmių.
Nurimk, širdie, spurdėt iš laimės...
                                                      Jo Meilė bus ramybės šaltiniu.
                                                        Ir Meilėje nurimus širdžiai, broli,
                                                        Sionan kopsime giedoti Jam giesmių!

Šis eilėraštis kiekvienam, kuris man tarė - geriau patylėtum...

Jūs norėjot, kad aš tylėčiau... Tyliu.
Žydi gėlės. Liejasi jų aromatai...
Kažkas jas nuskins, kad taip meilę parodytų saulei...
O jūs verčiat mane ir štai: aš tyliu.
Kai vėl skleisis lapai - tylėsiu.
Ir nukritus jiems lapkritį žvarbų - tyliu.
Kai išskridę sugrįžta vėl paukščiai, nutylu.
Štai tyla, kurią vardan jūsų nešu.
Gims gyvybė, sužels žalios pievos laukų,
Ir kai daigas pabudo po šalčio speigų
Vėl žydės pasodintos man gėlės, regiu:
Jūs man užkalėt dangtį - amžinai jau tyliu...
Tuštuma. Tai, kas buvo, nuskendo į tylą...
Mano pasakos, eilės, juokas, daina...
Ištekėjo su ašarų upėmis meilė,
Liko skausmo piešta grimasa - ji - tyla...
Tik sudužęs varpas nutilt sugebėjo...
                                                                Nebeskamba tik jau nutrūkus styga...
                                                                Štai tokia jūsų kaina, mielieji - tyla,
                                                                Štai tokia jums ramybės skola...