Šalia manęs paliktas ryškus pėdsakas.
Kažkas žingsniuoja koja kojon su manim, tikiu.
Kai man taip gera, jog dainuoju, šoku -
Mes sukam dviese šokio piruetus.
Ir kai keliauti šitoj žemėj pavargstu,
Kai akmenėlis pakelėj pavirsta rieduliu,
Parankę siūlo, tarsi mylimasis. Sutinku...
Ir darosi taip paprasta ir lengva - aš einu.
Kuomet gyvenime it laibirintais klaidžioju,
Kai kelias baigasi akligatviu juodu
Tamsa, jog nosį kišt ir dieną ten baugu,
Jis pirmas žengia žingsnį - it šviestuvas
Ir darosi gyvenime šviesu, jauku...
Kuomet problemos praraja prasiveria,
Kai iš po kojų slysta sausuma,
Kai grįstos gatvės virsta pelkės liūnu,
Jis duoda man sparnus - ir aš skrendu:
It vėjo genama plunksnelė - aš skrendu...
O kas? Jei vienądien tas pėdsakas pradingtų,
Tada kai man labiausiai reiks draugų...
Ir kas, jei tąsyk žvelgdama šalia nepamatysiu,
Jo, einančio šalia tvirtu žingsniu?
Žinau, Jis nepalieka, niekad nepaliktų!
Kas Juo tikėjo - nuolat bus kartu.
Ir kai gyvenimas pakiš man puokštę dilgėlių
Ant rankų neš mane Jis link Namų. Tikiu!
Ir kaip tada bežvelgtų abejonė,
Jai mano skausmas džiaugsno neatneš:
Štai liko pėdsakas nuėjusio gyvenimo -
Kas verkė, juokėsi, kas gimdė likimus -
Į kelio dulkes, į gyvenimo verpetus
Įsirėžė Jo žingsnis, na o aš - skrendu,
Nes Jis man davė Laisvę ir Sparnus!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą