Tyloj želmuo prasimušė viršun...
Tyloj prieš saulę savo vaisių krovė,
Tyla nuskynė vaisius nuo šakų.
Tylos palaiminta ranka sukrovė
Ten, į saugyklą, pergalės vaisius,
Tegul tyla apsaugos derlių, tarė
Išeidamas anapilin žmogus...
Čia, žemėje, kur krito Meilės lašas,
Kur į paviršių kalėsi želmuo,
Čia, kur kasdien jį šildė saulė,
Ir kur sunokęs vaisius likosi tylus,
Tyla neištarė nė žodžio Žemei.
Tyla - ji liko saulei nebyli...
Tyla nepadėkojo Dievo Meilei.
Išeinančiojo žingsnį lydi vien tyla...
Šiame eilėraštyje skamba kvietimas dėkingumo maldai. Maldai, kuri prisimena gerus Dievo darbus mūsų gyvenime. Netylėkime, nes Tądien suprasime, koks grėsmingas buvo tylėjimas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą