Pramintą kelią, Viešpaties pėdas...
Praėjo metai, likę kalendoriai,
Kažkur palėpėje nugrūdo tas tiesas...
Tiesas, kurios į šviesą eiti kėlė.
Tiesas, kuriom tikėjome šventai.
Takai Namolio sąmanom užžėlė:
Šmėžuoja tik siūlelis atminties...
It mėnesienos ruožas liko Saulė,
Kuri kadaise Meile šildė mus...
Apsiblausė per laiką draugo žvilgsnis.
Jis per rutinos pelkę brenda nebylus...
Užpustė pūgos Dievo Meilės ugnį!
Ir užrakino Dvasią devyniom spynom...
Širdis vienatvėje įkalinta vaitoja,
Bevaisiais žingsniais blaškosi tamsoj...
Kaip vėl įžiebti Meilės ugnį?
Kaip vėl praminti Kelią į namus?
Kaip vartus atrakinti Dvasiai?
Ir kaip pro dulkes vėl įžvelgt Žingsnius?..
Sugrįžk atgal, prie trykštančio šaltinio.
Iš Jo tau teka Viešpaties jėga:
Ten Jėzaus Kryžius, Jo aukos altorius,
Ten liejasi Dvasia, Paguoda ir Taika.
Sugrįžk ir semk rieškučiomis gyvybę!
Iš dulkių išsikask puodynes ir vazas...
Išgerk Jo Meilę, visą alei dugno!
Namai čia pat, ir laukia tik tavęs...
Dievas mane skatino rašyti šį eilėraštį, kaip laišką tam, kuris pasigenda to gero jausmo, kad eini paskui Jį. Tam, kuris jaučia tarsi ėjimas sustojo, ar dar blogiau - abejoja Jo Keliu... Mylėkite Viešpatį. Sugrįžkit pas Jį. Jis stovi prie jūsų širdies durų ir beldžia - kasdien...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą