Žydi gėlės. Liejasi jų aromatai...
Kažkas jas nuskins, kad taip meilę parodytų saulei...
O jūs verčiat mane ir štai: aš tyliu.
Kai vėl skleisis lapai - tylėsiu.
Ir nukritus jiems lapkritį žvarbų - tyliu.
Kai išskridę sugrįžta vėl paukščiai, nutylu.
Štai tyla, kurią vardan jūsų nešu.
Gims gyvybė, sužels žalios pievos laukų,
Ir kai daigas pabudo po šalčio speigų
Vėl žydės pasodintos man gėlės, regiu:
Jūs man užkalėt dangtį - amžinai jau tyliu...
Tuštuma. Tai, kas buvo, nuskendo į tylą...
Mano pasakos, eilės, juokas, daina...
Ištekėjo su ašarų upėmis meilė,
Liko skausmo piešta grimasa - ji - tyla...
Tik sudužęs varpas nutilt sugebėjo...
Nebeskamba tik jau nutrūkus styga...
Štai tokia jūsų kaina, mielieji - tyla,
Štai tokia jums ramybės skola...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą