Tauta, kibk į darbą

Laukai nepjauti ir vagos neartos,
Tinklai neausti, laukia valtys tuščiai
Nėra čia žmonių, Dievo darbas nedirbtas
Nelaukia praeivio sunkios durys Namų...

Užmigo ant laurų, sustingo be darbo
Sugrubusios širdys užšalo ledu...
Linksmybėms nėr galo, vis gieda giedoriai...
"Šlovė Tau, Karaliau, žiūrėk kiek aukų..."

Negirdi Karaliaus vis giedantys žmones...
Vien žodžiais jie myli ir gydo žodžiu...
Aukas tėvui neša, prie aukuro kloja
Iš žodžių bedvasių nuaustus takus...

Nustokit giedoję, aukoję vien balsą!
Nereikia Man jūsų beprasmių aukų...
Parodykit meilę ir gailestingumą
Tikėjimą gyvą iš meilės darbų...

Prašau, atsigręžkit į alkstančią minią:
Suvargo, apako, kamuojas skausmu...
Jie trokšta atrasti Gyvybės šaltinį.
Jie trokšta išgirsti, kad Aš laukiu jų.

Kasdiena atvertos jiems durys Namų.
Ir vaistą nuo negalios Aš jiems turiu.
Išeikit į priešišką, piktą pasaulį
Ir neškite Žinią, kad Aš gyvenu!

Pakilkit į kovą. Tauta, kibk į darbą!
Lai vėliava Meilės plazdės virš pulkų.
Išplaukite valtimis į atvirą jūrą,
Žvejoti ne žuvį, o sielas žmonių...