Būdamas tokios būklės, kai neaišku ar miegi ar dar ne, aš patekau į kambarį. Nesimatė jokių skiriamųjų bruožų, išskyrus vieną sieną, kuri buvo nusėta mažų stalčiukų, skirtų kartotekinėms kortelėms. Tai buvo tokie stalčiukai, kaip bibliotekose, kuriuose abėcėlės tvarka sudėtos kortelės, aprašančios knygą, pagal autorių, pavadinimą ar temą.
Bet ant šitų kartotekinių stalčiukų, kurie užėmė visą sieną nuo grindų iki lubų, ir iš kairės į dešinę, kiek tik užmato akis, buvo visiškai kitos antraštės.
Kuomet aš priėjau prie sienos su archyvu, stalčiuko, pirmiausia, patekusio į mano akiratį, antraštė buvo „Žmones, kurie man nepatiko“. Atidariau jį ir pradėjau peržiūrinėti korteles, ir nedelsdamas užtrenkiau, su siaubu suvokęs, kad visi vardai, parašyti ten, buvo man pažįstami. Ir tada, be jokių žodžių, aš supratau, kur esu.
Tas beveidis kambarys su mažais kartotekiniais stalčiukais buvo mano gyvenimo objektyvių faktų katalogas. Kiekvienas mano gyvenimo veiksmas, kiekvienas akimirksnis, svarbus ir bereikšmis, buvo užrašytas su tokiomis smulkmenomis, kokių aš buvau nepajėgus prisiminti.
Nuo susidomėjimo ir smalsumo, sumišusio su siaubu, aš pabūgau, kada ėmiau atsitiktinai atidarinėti stalčiukus ir peržiūrinėti jų turinį.
Kai kurie man kėlė džiaugsmą ir malonius prisiminimus, kiti tokios stiprios gėdaus jausmą, kad atsisukdavau pažvelgti ar niekas manęs nestebi.
Stalčiukas „Draugai“ buvo šalia stalčiaus „Draugai, kuriuos išdaviau“.
Antraščių buvo įvairios – ir kasdieniai, ir neypač įprasti dalykai:
„Knygos, kurias skaičiau“;
„Melas, kurį ištariau“;
„Paguoda, kurią suteikiau“;
„Juokeliai, iš kurių juokiausi“.
Kai kurios antraštės kėlė juoką savo kasdienybe - „Žodžiai, kuriuos išrėkiau ant brolių ir seserų“. Iš kai kurių antraščių pasijuokti nepavyko – „Veiksmai, padaryti pyktyje“, „Tai, ką aš burbėjau tėvams“. Aš nesilioviau stebėtis turiniu. Kartais buvo kur kas daugiau kortelių, nei aš tikėjausi. Kartais mažiau, nei aš vyliausi.
Aš buvau abstulbintas tokios mano gyvenimo apimties. Ar įmanoma, kad per mano 17 metų, aš turėjau tiek laiko, kad būtų parašyta visi tie tūkstančiai, o gal ir milijonai kortelių? Bet, kiekviena kortelė tai patvirtindavo: kiekviena surašyta mano braižu, po kiekviena kortele stovėjo mano parašas.
Kuomet ištraukiau stalčių „Dainos, kurių aš klausiausi“, aš supratau, kad stalčiukas vis ilgėjo, kad sutalpintų visas korteles. Kortelės buvo sudėtos labai talpiai, ir visgi, po dviejų – trijų metrų , aš taip ir nepamačiau stalčiaus pabaigos. Aš jį uždariau. Susigėdęs, ne kiekiu muzikos, kurią klausiau, kiek dėl klausymui sugaišto laiko, kurį fiksavo archyvas.
Kuomet priėjau prie stalčiaus „Gašlios mintys“, mano kūnas pašiurpo. Ištraukiau stalčių porą centimetrų, nenorėjau tikrinti jo ilgio, išėmiau kortelę... Pakraupau nuo kortelės turinio. Man pasidarė bloga dėl to, kad toks momentas buvo įamžintas. Jaučiausi pažemintas ir piktas. Galvoje sukosi viena mintis: „Niekas, jokiu būdu, niekada negali pamatyti šių kortelių! Niekas neturi pamatyti šio kambario! Aš privalau jas sunaikinti!“
Apimtas įsiučio, ištraukiau stalčių. Jau buvo nesvarbu, kokio jis dydžio, privalėjau jį ištuštinti, sudeginti korteles.
Bet paėmęs stalčių, purtydamas, daužydamas jį į grindis, aš negalėjau iškratyti nė vienos kortelės. Nusivylęs pagriebiau kortelę, tačiau, kuomet mėginau ją perplėšti, ji buvo tvirta ir plienas.
Susigraudinęs ir visiškai bejėgis, įstačiau stalčių į vietą. Parimęs kakta į sieną, aš gailiai, bejėgiškai atsidusau.
Tą akimirką aš pamačiau stalčių, antrašte – „Žmones, su kuriais pasidalinau Gerąja Naujiena (Evangelija)“. Stalčiaus rankenėlė išsiskyrė savo spindesiu, ji buvo naujesnė, jos beveik niekas nelietė... Patraukiau rankenėlę, ir mažas stalčiukas, neilgesnis nei 7 centimetrai, įkrito man tiesiai į rankas. Galėjau ten gulėjusias korteles suskaičiuoti ant vienos rankos prištų. Gerklę užspaudė ašarų kamuolys. Pravirkau. Kukčiojau taip giliai, kad net įsiskaudėjo pilve, mane visą kratė. Kritau ant kelių ir verkiau. Verkiau iš gėdos, iš neįtikėtino gėdos jausmo už viską. Stalčių eilės sukosi mano akyse, kurias temdė ašaros.
Niekas, niekada neturi sužinoti apie šitą kambarį. Aš privalau jį užrakinti spyna ir paslėpti raktą.
Aš apžvelgiau kambarį pro ašaras, tada pamačiau: į kambarį įėjo Jis! Ne! Prašau, tik ne Jis! Bet kas, kas tik nori – tik ne Jis!
Bejėgis žvelgiau, kaip Jis ėmė atidarinėti stalčius ir skaityti korteles. Negalėjau ištverti Jo reakcijos į tai, ką Jis perskaitydavo. Vogčiom pažvelgęs į Jo veidą, aš pamačiau tokį skausmą, kad mano žmogiška širdis vos ne plyšo. Rodėsi, Jis ima pačias blogiausias korteles. Kam Jam jas visas skaityti?
Gasliausiai Jis pasisuko ir pažvelgė į mane iš kito kambario galo. Jis žvelgė į mane su apgailestavimu. Bet tas gailestis manęs neerzino. Mano galva nusviro, rankomis užsidengiau veidą, vėl pravirkau. Jis priėjo ir Savo ranka mane apkabino.
Jis tiek daug galėjo man pasakyti, bet... Nesakė nieko. Jis tiesiog pravirko kartu su manimi.
Jis atsistojo ir vėl priėjo prie sienos su kartoteka.
Pradėjęs nuo kambario krašto, Jis ištraukė stalčių ir ėmė pasirašinėti korteles – Savo vardu, virš manojo – kiekvieną kortelę, vieną po kitos.
„Ne!“ – sušukau aš, mečiausi prie Jo. Neradau kitų žodžių, išskyrus „ne, ne!“ – bandžiau išplėšti iš Jo rankų kortelę. Jo vardas neturi būti įrašytas šiose kortelėse, bet Jo Vardas ten buvo – įrašas raudonos spalvos, toks ryškus, toks gyvas. Jėzaus Vardas dengė mano vardą. Įrašas padarytas Krauju.
Jis švelniai paėmė iš manęs kortelę, nusišypsojo ir ėmėsi tęsti pradėtą darbą – pasirašinėti korteles.
Manau niekada nesuvoksiu, kaip Jis tai padarė taip greit, tačiau man pasirodė, kad tiesiog sekantį akimirksnį išgirdau Jį uždarant paskutinįjį stalčių.
Jis priėjo prie manęs. Padėjo savo Ranką man ant peties ir tarė: „Baigta“.
Atsistojau, Jis mane išvedė iš kambario.
Ant kambario durų spyna nekabėjo. Tačiau buvo kortelės, kurios dar turės būti surašytos...
P.S. Tai ne mano sapnas, tačiau, jo simbolis mane sukrėtė, todėl dalinuosi su Jumis, mielieji skaitytojai.
Rita
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą